Terminas „Trečiosios šalys“ atsirado Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, o jos piliečiams tapus Europos piliečiais. Taip pasaulio gyventojai Lietuvoje teisiškai buvo suskirstyti į Lietuvos, Europos ir kitų – trečiųjų – šalių piliečius. Trečiosios šalys nėra tapačios Trečiojo pasaulio šalims (menkai ekonomiškai pažengusioms šalims).

Trečiųjų šalių piliečiais laikomi asmenys, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai, t.y. neturi Europos Sąjungos valstybių narių pilietybės. Trečiųjų šalių piliečiais taip pat nėra laikomi Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių (EFTA narės – Islandija, Norvegija, Lichtenšteinas, Šveicarija) piliečiai. Teisėtai Lietuvoje gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai yra suprantami kaip leidimus laikinai gyventi arba leidimus nuolat gyventi Lietuvoje turintys asmenys iš trečiųjų šalių. Jų, kaip ir kitų užsieniečių, teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Kaip matome, trečiosioms šalims priskiriamas visas pasaulis, išskyrus Europą. Šių šalių piliečiai priklauso įvairioms kultūroms, religijoms, kurių vienos labiau, o kitos – mažiau panašios į lietuvių, todėl vienų šalių piliečiams lengviau priprasti prie Lietuvos papročių nei kitų. Tačiau svarbu prisiminti, kad savo prigimtimi žmonės yra lygūs, todėl nuoširdumas ir geranoriškumas bendraujant padeda peržengti bet kokius kultūrinius barjerus, nesvarbu, ar bendraujant su lietuviu, europiečiu ar atvykėliu iš kito žemyno.